Šiek tiek ištraukų pasiskaitymui
 |
 |
XVII-jo ir XVIII-jo amžiaus Lietuvą galima drąsiai apibūdinti kaip vienaluomę bajorų valstybę. Jei Vakarų Europos kultūrą teisinga būtų charakterizuoti kaip miestų ir miestiečių kultūrą, tai anų laikų Lietuvos kultūra buvo grynai kaimiška, teisingiau pasakius, grynai bajoriška. Bajorų dominavimas valstybiniame, kultūriniame, socialiniame ir ekonominiame Lietuvos gyvenime — būdingas aniems laikams.
Bajorai ir didysis kunigaikštis
Didieji kunigaikščiai buvo renkami.
... Nors savo krašte ir netrūko žmonių, tinkamų į karalius, tačiau bajorų viešpatavimo laikotarpyje karaliais dažniausiai buvo išrenkami ne savo krašto žmonės....jau nuo pirmojo tarpuvaldžio, įvykusio po Žygimanto Augusto mirties, įsigalėjo paprotys Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį rinkti viritim. Kitaip sakant, didįjį kunigaikštį rinkti turėjo teisę visi bajorai...."Pas mus karaliai negimsta, bet visų bajorų sutikimu renkami" - tai mėgstamas anų laikų bajorų posakis, dažnai vartojamas kur reikia ir kur nereikia.
Didysis kunigaikštis tik bajorų išrinkimo dėka tegali sėstis į Lietuvos sostą. Bajorai jį išrenka ir pasodina, bajorai turi teisę jį ir atstatyti. Anų laikų bajorų supratimu pats kunigaikštis savo laisva valia negali sosto nė atsisakyti...Peržiūrėję bajorų kontraktus su didžiuoju kunigaikščiu, matome, kokią silpną vietą valdovas užėmė valstybėje. Jis buvo nelyginant bajorų samdinys, su kuriuo jie galėjo daryti, ką norėdami...Valstybės viduje kiekvieną karaliaus žingsnį sekė bajorų pristatyti sargai, - senatoriai, - be kurių žinios ir patarimo karalius nieko negalėjo atlikti.
...Didysis kunigaikštis, gavęs seime visą eilętokių ir panašiųpriekaištų bei paklausimų, juos apsvarstydavo ir seime papunkčiui atsakydavo arba tik pasiaiškindavo. jei bajorai būdavo nepatenkinti jo pasiaiškinimu, tada seime būdavo replikuojama į karaliaus atsakymą.....
...Bajorų nepasitenkinimas Zigmantu Vaza viešai griežtai pasireiškė ir 1606 m. seime....Nutrūkus 1606 m. seimui, taisp pačiais metais buvo sušauktas bajorų suvažiavimas į Liubliną pasitarti, kurių priemonių griebtis prieš karalių. Šito suvažiavimo maršalka (pirmininku) visų sutartinai buvo išrinktas Lietuvos taurininkas Jonušas Radvila, žymus didikas, bajorų laisvių gynėjas, karštas protestantas, žinomas Zigmanto Vazos asmeninis priešas.
Bajorų dalyvavimas įstatymų leidime
...Įstatymai Lietuvoje buvo leidžiami seimo. Seimas buvo bajorų luomo atstovybė. Jis buvo pagrindinis suvereninės valdžios organas, o didysis kunigaikštis - tik pirmasis „urėdas" valstybėje. Seimo, kaip valstvbę tvarkančio ir valdančio bajorų luomo atstovų suvažiavimo, kompetencija buvo labai plati, beveik neribota. Jis turėjo visai savarankiškos įstatymus leidžiamosios galios...
...Įstatymų leidimas sudarė pagrindinį seimų uždavinį. Patys įstatymai buvo įvairiausio turinio, apima įvairiausius bajorijos ir valstybės reikalus. Tačiau Vazų laikotarpio Lietuvos ir Lenkijos seimai nebuvo grynai įstatymų leidžiamasis organas...
...Lietuvos ir Lenkijos seimas susidėjo, nelyginant, iš dviejų rūmų: aukštųjų ir žemųjų. Aukštaisiais rūmais būtų galima pavadinti nuolatinį senatą, arba valstybės tarybą, žemaisiais — nenuolatinius bajorų pavietų seimelių atstovų suvažiavimus, arba patį seimą siaurąja žodžio prasme...
...Senatas, arba nuolatinė valstybės taryba, susidėjo iš senatorių „luomo". Šį „luomą" sudarė karaliaus skiriami asmens, paprastai didikai. Senatoriai buvo skiriami ligi gyvos galvos. Į senatą įeidavo iš savo pareigos visi vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai. Tokiu būdu senatas turėjo grynai aukštosios valdininkijos organo pobūdį...
...Senatoriai bajoru buvo laikomi ypatingoje pagarboje. Orumas ir iškilmingumas čia visur būdavo pabrėžiamas, o išviršinė pagarba visur lydėjo senatorius. Kuriuose nors susiėjimuose ar susivažiavimuose, viešame ar privačiame gwenime, visur jiems būdavo teikiama pirmenybė. Šiaip iškilmėse ar net seimo posėdžiuose būdavo pabrėžiamas išviršinis skirtumas tarp senatorių ir pavietų atstovų: prie karaliaus asmens senatoriai galėjo sėdėti pridengta galva, o pavietų atstovai ir šiaip bajorai privalėjo stovėti užpakalyje senatorių nusiėmę skrybėles. Seimų posėdžiuose kiekvienas senatorius turėjo specialią savo kėdę (iš čia kilo dažnas anų laikų išsireiškimas - didikų varžybos dėl senatorių kėdžių, t. y. noras tapti senatoriumi)...
...Senatas savo įtaka dažnai nulemdavo seimo eigą bei nutarimus. Tačiau pagrindinė įstatymų leidžiamojo organo dalis vis tik buvo pavietų atstovų rūmai, arba pats seimas siaurąja žodžio prasme. Jo nariai galėjo būti bajorų išrinkti pavietų seimelių atstovai. Tokiu būdu seimas buvo luominė bajorų rinkta atstovybė. Atstovai buvo renkami iš bajorų. Juos rinko tų pačių bajorų seimeliai, kurie įvykdavo prieš kiekvieną seimą kiekvienoje vaivadijoje ar paviete...
Seimeliuose išrinktų atstovų pareiga buvo atstovauti viso savo pavieto bajorams ir ginti jų reikalus. Tokiu būdu per pavietų atstovus seimuose buvo atstovaujama visa bajorija...
Didikai ir bajorai į seimus važiuodavo. veždamiesi didžiulius būrius tarnų, palydovų, savo pačių kareivių, su savo virtuvėmis, virėjais, maisto ištekliais, namų apyvokos daiktais, indais, brangiais drabužiais ir viskuo, kas galėjo būti reikalinga prabangiam gyvenimui ir puošnumui seimų metu...
Šiaip ar taip, gausingų palydovų būrių atsivežimas į seimus turėdavo neigiamos įtakos seimų darbui, taip pat labai kenkdavo viešai ramybei. Jau vien dėl tos priežasties, kad į seimą suvažiuodavo tokios minios žmonių, mieste nebeužtekdavo butų ir kildavo vaidai ir peštynės...
...bergždžiai būdavo gaištamas seimų laikas. Savaitė plaukė po savaitės be jokių apčiuopiamų darbo vaisių. Seimų aprašymuose ir dienoraščiuose dažnai aptinkame nusiskundimų, jog seimui skirtas laikas jau baigiasi, bet dar nieko nepadaryta....Seimai būdavo pratęsiami...
Bajorai valstybės dignitoriai ir urėdai
Bajorų rankose, be įstatymų leidimo, taip pat buvo ir krašto valdymas. Bajorų luomas ne vien tik leido įstatymus, rinko didžiuosius kunigaikščius, svarstė ir sprendė visus svarbiausius vidaus ir užsienio politikos reikalus. Bajorai taip pat valdė ir visą kraštą, kaip įvairūs administracijos pareigūnai. Krašto administracijoje tokio tobulo valdininkų aparato, kaip kad šiandien yra, anais laikais nebuvo.
Anų laikų įvairūs administracijos pareigūnai buvo vadinami dignitoriais ir urėdais. Šių dienų valdininkų vardas jiems pavadinti netinka, nes yra esminių skirtumų tarp šių dienų valdininkų ir anų laikų administracijos aparato. Šiandien valdininkai laikomi valstybės tarnautojais. Jie skirtu laiku susirenka į įstaigas ir čia ar kitur vienokiu ar kitokiu būdu atlieka visus krašto administracijos darbus, dirbdami tiksliai nustatytą laiką ir už tai gaudami iš valstybės nuolatinę pastovią algą. Jie sudaro samdomą aukštesnįjį ir techninį valstybės valdymo personalą. Nieko panašu Lietuvoje nebuvo Vazų laikais. Tada nebuvo nei tokių įstaigų, kaip dabar, nei tiksliai nustatyto valdininkų aparato, nei apibrėžto darbo laiko, nei algos. Būti kuriuo nors valstybės vykdomosios valdžios pareigūnu anais laikais buvo garbės dalykas, ir toks pareigūnas rūpinosi valstybės reikalais negaudamas algos, nors iš savo užimamo urėdo ir galėjo turėti vienokios ar kitokios materialinės naudos. Pareigūnai neturėjo nei pastovios savo įstaigos, nei aiškiai apibrėžtų savo darbo prievolių bei kompetencijos, nei nustatyto darbo laiko. Apskritai, administracijos aparatas buvo dar labai netobulas. Tik žemesnysis techninis personalas gaudavo šiokį tokį atlyginimą, bet ir jis nebuvo panašus į mūsų dienų valdininkus. Administracijos darbas dažnai nebuvo rišamas net su pastovia darbo vieta ta prasme, kad kuris nors pareigūnas savo pareigas atlikdavo ne būtinai kurioje nors pastovioje įstaigoje, bet ir važinėdamas po kraštą iš vieno savo dvaro į kitą arba net kur svečiuodamasis. Pagaliau ir pačios jų pareigos būdavo labai nesudėtingos, net daugybė buvo tik garbės pareigūnų, jokio konkretaus darbo neturinčių. Dėl to ir šių dienų valdininkais netinka juos vadinti. Vazų laikais administracijos pareigūnams geriau palikti senas jų istorinis dignitorių ir urėdų vardas.
Dignitoriais buvo vadinami patys aukštieji ir žymieji anų laikų pareigūnai, — pvz., senatoriai, krašto ir didžiojo kunigaikščio rūmų pareigūnai, — o visi kiti, ne tiek svarbūs ir žymūs — urėdais. Tačiau ir čia nuoseklumo nebuvo. Pats Lietuvos Statutas aiškiai neskiria dignitorių ir urėdų sąvokų. Vienur dignitoriais vadinami patys aukštieji urėdai, turį teisę įeiti į senatą, t. y., senato nariai, o provincijos ir didžiojo kunigaikščio rūmų valdomieji organai vadinami urėdais, kitur tas pats Statutas urėdo sąvoką taiko taip pat ir senato nariams. Pagaliau įvairiuose dokumentuose dažnai sutinkame dignitoriais vadinant ir įvairius garbės urėdus, gyvenime neturinčius jokių konkrečių pareigų. Taigi dignitoriaus vardas labiau buvo taikomas, norint pažymėti ypačiai urėdo orumą. Šiaip administracijos organai paprastai buvo vadinami urėdais.
Administraciniu atžvilgiu Lietuvos valstybė buvo padalyta į vaivadijas ir pavietus.
Vaivadijos Lietuvoje buvo šios (pagal vaivadų, kaip senato narių, rangą): Vilniaus, Trakų, Žemaičių, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavlio ir Minsko. Vilniaus vaivadija dalijosi į Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Ukmergės ir Breslaujos pavietus; Trakų vaivadija — į Trakų, Gardino, Kauno ir Upytės pavietus; Smolensko vaivadija -į Smolensko ir Starodubo pavietus; Naugarduko vaivadija - į Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko pavietus; Vitebsko vaivadija - į Vitebsko ir Oršos pavietus; Lietuvos Brastos vaivadija - į Brastos ir Pinsko pavietus ir Minsko vaivadija dalijosi į Minsko ir Riečicos pavietus. Polocko ir Mstislavlio vaivadijos į pavietus nebuvo dalomos, o Žemaičių seniūnija, ėjusi vaivadijos teisėmis, dalijosi į Ariogalos, Vilkijos, Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Kražių, Tendžiogalos, Josvainių, Šiaulių, Didžiųjų Dirvėnų, Mažųjų Dirvėnų, Beržėnų, Užvenčio, Telšių, Rietavo, Pajūrio, Viekšnių, Karšuvos, Šiauduvos, Gondingos, Patumšio, Tverų, Biržuvėnų, Palangos, Pavandenės, Medingėnų, Karklėnų ir Žarėnų sritis arba tėvūnijas. Žemaičių tėvūnijos neatitiko kitų vaivadijų pavietų, nes neturėjo pavieto teisių ir pavieto institucijų. Centriniai vaivadijų pavietai (pvz., Vilniaus, Trakų ir kt.) dažnai irgi buvo vadinami vaivadijomis (pvz., seimelių instrukcijose), nors šiuo atveju vaivadijos sąvoka apėmė tik centrinį pavietą, bet ne visą vaivadiją.
Lietuvos pavietai pirmoje eilėje buvo teritoriniai vienetai, turį administracinės, teisminės, karinės ir politinės reikšmės. Pavietai buvo gana savarankiški valstybės organizmo vienetai. Kiekvienas jų turėjo savo teismus, savo seimelį, kaip politinį bajorų susivažiavimą, savo urėdus, duodamus tik tame paviete gyvenantiems bajorams, savo karo vadus, kurie vadovavo visuotinio bajorų šaukimo į karo lauką metu atvykusiems pavieto bajorams, savo mokesčius ir savo mokesčių rinkėjus. Antras pavietų požymis buvo tas, kad jie visą bajorų „tautą" (narod szlachecki) dalijo į atskiras dalis, į savarankiškas pavietų korporacijas. Pavietuose pasireiškė visas politinis bajorų veikimas, ir visos pavieto institucijos buvo skiriamos tik pavieto bajorijos reikalams. Šiuo atžvilgiu pavieto bajorijos savarankiškumas didėjo, kai ji savo seimeliuose pradėjo leisti savarankiškus lauda ir reliaciniuose seimeliuose tvirtinti bendrojo seimo nutarimus, pavieto atstovų pasiimtus „do braci".
Lietuvos ir Lenkijos bajorų tarpusavio santykiai
Jei politiniuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose Vazų laikais dažnai pastebimas antagonizmas ir karštas Lietuvos teisių gynimas, tai kultūriniai abiejų kraštų santykiai visai kitokie. Lietuvos bajorai nebuvo lenkų kultūros priešai. Jau anksčiau buvau pažymėjęs, kad besiginčydami su lenkais jie kai kada net pabrėždavo, jog nieko neturį prieš lenkus kaip lenkus, bet su jais barasi tik dėl to, kam šie pastarieji braunasi į Lietuvos teises. Lygindamiesi savo teisėmis ir privilegijomis su lenkais, Lietuvos bajorai pamažu lyginosi ir kultūra su jais. Kartu su lenkų kultūros įtaka kas kartas giliau leido šaknis ir lenkų kalbos vartojimas bajorų tarpe. Lietuvių kalba vis labiau buvo skriaudžiama, tremiama į baudžiauninkų kaimą, į užkampius. Tačiau dar Vazų laikais lietuvių kalbos vartojimas toli gražu nesibaigė vien valstiečiais. Ji buvo vartojama ne vien tik kaime. Dar XVII amžiuje lietuvių kalba buvo aptinkama taip pat ir bajorų dvaruose. 1599 m. savo lietuviškame lenko Vuiko Postilės vertimo prakalboje Mikalojus Daukša, nors ir lenkiškai, prabilo į lietuvius bajorus, ragindamas juos neišsižadėti gimtosios savo tėvų lietuvių kalbos, skatindamas labiau ją branginti ir nepasiduoti lenkų įtakai, nepakeisti savosios lenkiškąja kalba. Toje prakalboje jis pareiškia, kad nors retas, ypačiai iš didikų, nemoka lenkiškai, bet, jo nuomone, didesnė dalis esanti tokių, kurie lenkiškai arba visiškai nemoką, arba maža tesupranta. Smerkdamas paniekinusius lietuvių kalbą ir iškeldamas gimtosios kalbos svarbumą, jis pasisako nenorįs peikti svetimųjų kalbų mokėjimo, bet peikiąs lietuvių kalbos paniekinimą. Kartu jis ragina apsileidusius susiprasti ir grįžti prie savosios kalbos vartojimo.
Mikalojaus Daukšos Postilės prakalba mums svarbi ypačiai tuo, kad ji parodo, jog jo laikais dar buvo daug bajorų, lietuviškai kalbančių ir vos tesuprantančių lenkiškai. Jei ir būtų galima manyti, kad jis turėjo galvoje labiausiai žemaičius bajorus, gyvenusius toliausiai nuo lenkų kultūros įtakos, tai vis tik negalima nuginčyti Daukšos liudijimo apie lietuviškai kalbančių bajorų buvimą. Pagaliau jau pats tas faktas, kad XVI—XVII amžiuje į lietuvių kalbą buvo verčiamos postilės, kalvinų bei kitų reformacijos srovių atstovų ir katalikų leidžiami ir spausdinami lietuviški katekizmai, giesmynai, maldaknygės, kad į lietuvių kalbą buvo verčiamas Šventasis Raštas, kad Konstantinas Sirvydas parašė lietuviškai-lenkišką-lotynišką žodyną, sulaukusį net kelių laidų, — visa tai rodo, jog buvo ir inteligentų, skaitančių lietuviškas knygas, nes valstiečių, mokančių skaityti, anais laikais nedaug tegalėjo būti. Nors ta visa religine literatūra labiausiai naudojosi įvairių tikybų dvasininkai, skelbdami savo tikybines idėjas ir norėdami rasti tiesesnį kelią į lietuvio valstiečio širdį, bet tie raštai buvo skiriami ir bajorams. Nėra abejonės, kad ir bajorai juos skaitė, nes kitaip jie nebūtų išlikę senų dvarų bibliotekose, ypač Žemaičiuose.
Kad dar Vazų laikais ne vienas bajoras kalbėjo lietuviškai, retrospekcijos metodu galima spręsti taip pat iš žymiai vėlesnių laikų įvairių liudijimų, kada lenkybės banga dar labiau buvo užliejusi Lietuvą. Bendrojo lietuvių su lenkais sugyvenimo laikotarpyje, 1745 m. Pilypas Rugys rašė, kad prieš 50 metų Didžiojoje Lietuvoje buvę daug bajorų, kurie tik lietuviškai tekalbėjo; taip pat ir Kauno mieste kilnios moterys ne kitaip, kaip tik lietuviškai su ypatingu mandagumu tarp savęs šnekėjusios. Esą Rugio laikais vienas Kauno burmistras net lietuviškas dainas rašęs. Jei lietuvių kalba tiek įprasta buvo apie 1700 metus, tai juo plačiau ji turėjo būti bajorų vartojama Vazų laikais, kada Lietuva dar nebuvo taip sulenkėjusi. Žemaičiuose dar ir XIX amžiuje buvo bajorų, neišsižadėjusių savo tėvų kalbos. Liudvikas Adomas Jucevičius savo atsiminimuose pirmoje pusėje XIX-jo amžiaus pastebi apie Žemaičių bajorus, kad daugelis jų net lenkiškai nemoką. Ir iš tikro, jei nebebūtų buvę lietuviškai kalbančių bajorų, nebūtų prasidėjęs ir garsusis XIX-jo amžiaus žemaičių bajorų tautinis lietuvių sąjūdis.
Nors lietuvių kalbos vartojimas nesibaigė baudžiauninkų kaime, vis tik kitų kalbų ji buvo skriaudžiama. Lietuvių kalbos nebuvo nei seime, nei kitose svarbiosiose valstybės institucijose. Net bažnyčioje ji buvo patėviškai traktuojama, o ką jau bekalbėti apie mokyklas. Su lenkų įtaka kas kartas labiau plito ir lenkų kalbos vartojimas. Tačiau nežiūrint lenkų kalbos įsigalėjimo privatiniame bajorų gyvenime, oficiali valstybės kalba vis dar tebebuvo rusų rašto kalba. Jos viešpatavimas buvo garantuotas net įstatymo keliu. Lietuvos Statutas įsakmiai reikalavo, kad žemės teismo raštininkas visus raštus, išrašus iš teismo knygų ir kvietimus į teismą rašytų rusiškai, rusiškomis raidėmis ir žodžiais, bet ne kuria nors kita kalba. Išimtis galėjo būti daroma tik dvasininkams, kurie į teismą turėjo būti šaukiami lenkišku raštu rašytais šaukimais. Bažnyčios įprastinė kalba buvo lenkų kalba. Daugelis kunigų buvo lenkai ar lenkų dvasios prisigėrę, todėl jiems ir buvo padaryta minėta išimtis. Šiaip ne tik žemės, bet ir pilies bei kitos teismo knygos buvo vedamos ir oficialūs raštai rašomi rusų rašto kalba. Tačiau lenkų kalba Vazų laikais ir iš teismų pradėjo stumti oficialinę valstybės kalbą. Kad aplenkėjusiems ir sulenkėjusiems bajorams būtų lengviau prieinami įstatymai, pats Lietuvos Statutas buvo išverstas į lenkų kalbą, o seimų konstitucijos buvo skelbiamos tik lenkiškai.
...Esant tokiai padėčiai ir bajorams kas kartas labiau lenkėjant, vis labiau blanko etnografinė „Lietuvos" ir „lietuvio" sąvokų reikšmė. Jei to meto Lietuvos bajorai labai dažnai, kartais net pasididžiuodami, vartodavo sąvokas „Litwa, litwin", pabrėždavo esą lietuviai, tai tų sąvokų supratimas buvo kitoks, negu šiandien. Lietuvos ir lietuvio sąvokos tada buvo vartojamos ne etnografine prasme. Tai buvo greičiau teritoriškai politinės sąvokos. „Lietuva" reiškė visas tas etnografiniu požiūriu mišrias žemes, kurios sutapo su Lietuvos valstybės teritorijos sienomis, kurios sudarė Lietuvos valstybę, kurios naudojosi tomis pačiomis teisėmis, skirtingomis nuo Lenkijos, kurios buvo valdomos tos pačios Lietuvos valdžios. Sąvoka lietuvis reiškė ne lietuvių tautos narį, bet Lietuvos valstybės pilietį, nors ir ne lietuvių tautybės. Todėl lietuviu save vadino ir tikrasis lietuvis, ir sulenkėjęs lietuvis, ir Lietuvoje gyvenąs gudas arba lenkas bajoras, tuo norėdamas pabrėžti, kad jis yra Lietuvos pilietis ir naudojasi Lietuvos piliečio teisėmis...