Bajorai ant žirgų
Kaip ir kasmet panašiu laiku, 2001 m. birželio 3 dieną, Vilniaus žirgyne
įvyko tradicinė vakaronė "Bajorai ant žirgų". Žirgyno direktorius ir Lietuvos arklių augintojų asociacijos prezidentas Stasys Svetlauskas pasveikino gausiai susirinkusius bajorus iš Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių ir Kauno apskričių. Stasys Svetlauskas, ilgametis žirgyno direktorius, šio renginio siela, papasakojo apie žirgus, jų biologines savybes ir juos pristatė. Gražuoliai žirgai demonstravo manieže savo elegantiškumą, grakštumą, stiprumą, ar šaunumą, atitinkamai pagal veislę, diriguojant žirgyno darbuotojai.
Lietuviai nuo seno myli ir brangina žirgą - kovų draugą, pagalbininką darbuose ir nugalėtoją sportinėse varžybose. Todėl neatsitiktinai Lietuvos valstybės herbe yra žirgas su raiteliu.
Vilniaus valstybinis žirgynas įkurtas 1949 metais 16-me kilometre nuo Vilniaus centro, kalvotoje gražioje vietovėje, mažojoje Riešėje. Auginami aštuonių veislių arkliai: Arabų, Trakėnų, Hanoverio, grynakraujių jojamųjų, ristūnų, Šetlendo poniai, Lietuvos sunkiųjų ir Žemaitukų.
Viena seniausių veislių, Trakėnų žirgai buvo pradėti veisti Rytų Prūsijoje. Kariaujant su priešais kavalerija vaidino svarbų vaidmenį. 1723 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas I sumanė sukurti jojamųjų arklių valstybinį žirgyną. Pasitaręs su Anhalto-Deravos kunigaikščiu Leopoldu, parinko žirgynui vietą Mažojoje Lietuvoje, Gumbinės apygardoje, prie Pisos upės. 1725-31 metais Klaipėdos įgulos kareiviai išrovė krūmus, nusausino žemę, nutiesė kelius. Ten, kur Rūdupė įteka į Pisą, buvo lietuvių gyvenvietė Trakėnai. Čia įkūrė valstybinį dvarą - žirgyno centrą. 1731 m. karaliaus Fridricho Vilhelmo I specialiu aktu buvo įsteigtas naujas "Trakėnų karališkasis žirgynas", kuris suvaidino svarbų vaidmenį arklininkystės istorijoje ir įgavo pasaulinę reikšmę. Trakėnų veislės žirgai per įvairias okupacijas buvo naikinami ir sugrįžo į Lietuvą tik 1961 metais. Nuo 1972 metų veisiami Nemuno žirgyne. Jie nedidelio ūgio, tvirto sudėjimo, darbingi, elegantiški, grakštūs ir prieraišūs.
Vargu ar rasime kitą tokį gyvulį, kuris elegantiškumu, grakštumu, kūno grožiu ir proporcijomis, ištverme ir prieraišumu prie žmogaus prilygtų Arabų grynaveisliui žirgui. Jau XVIII ir XIX a. Vidurinės Arabijos grynaveisliais arkliais susidomėjo Europa ir, žinoma, Egiptas. Lietuvoje jie auginami Vilniaus žirgyne ir pas ūkininkus.
Poniai - smulkūs žemaūgiai arkliai. Tai laba sena arklių veislė, kuri susiformavo per tūkstantmetį. Kilę jie iš nedidelių miško tipo arklių. Poniai buvo naudojami smulkiuose valstiečių ūkiuose, Anglijoje jais šachtose buvo vežiojamos anglys. Dabar poniai naudojami cirke, zoologijos soduose, pasivažinėjimui ir pasijodinėjimui parkuose. Lietuvoje jie žinomi jau buvo prieš 700 metų.
Tūkstantmečiais Lietuvos teritorijoje kartu su žmogumi gyveno ir jam padėjo sunkiame kasdieniniame darbe, kovoje su priešais nereiklus, nedidelis, gerai prisitaikęs prie vietinių sąlygų, nepaprastai ištvermingas vietinis arklys - Žemaitukas. Literatūroje pirmą kartą Žemaitukai buvo aprašyti 1554 m.
Žirginiu sportu Lietuvoje pradėta užsiiminėti nuo seno. Susiformavo raitelio paruošimo, žirginio sporto taisyklės, išjodinėjimo menas, žirgų auginimo ir ruošimo varžyboms metodai.
Pasigėrėję žirgų šaunumu panoro ir bajorai išbandyti žirginį sportą. Čia pat ir eilutė susidarė. Jodinėjo vaikai, tėveliai ir seneliai, ne jodinėjo, o tik išdidžiai apsuko iškilmingą ratą manieže, prižiūrint žirgyno darbuotojai. Kiti pasitenkino pasivažinėjimu arkliais pakinkytomis karietomis.
Pavargę ir išalkę susirinko bajorai žalioje vejoje prie žirgyno klėties vakaronei. Moterys kraustė savo pintines, dėjo ant stalų užkandžius ir pyragus. Vyrai kvietė prie ugniakuro išsikepti ant iešmo dešrelių, vaišino alumi. Gėrėjomės vaiskia birželio žaluma, klausėmės paukščių čiulbėjimo. Grįžome pailsėję kūnu ir dvasia, pasisėmę stiprumo iš žirgų, atsigavę nuo kasdieninių rūpesčių ir pataurėję nuo taurių žmonių, kurie labai myli žirgus.
Žirgas supranta ir jaučia žmogaus meilę, jam atsilygina tuo pačiu. Mums bestebint suaugusių žirgų pasirodymą žirgyno apylinkėse lakstė jaunas kumeliukas, kartu su žirgyno darbuotojais greitai švęsiantis savo pusės metų gimtadienį. O buvo taip: jam ateinant į pasaulį motinai trūko aorta. Išpenėjo ir užaugino jį labai arklius mylinti žirgyno darbuotoja. Maitino medumi, kiaušinio tryniu ir dar kažkuo... Ir tapo ji jam vos ne motina. Sekioja jis ją dabar visur, net ir į kambarį pas ją užeina, laižo jai veidą ir galvą ant peties deda, o svetimus (žiūrovus) bando įkasti ir net įspirti. Tik sugėdintas savo "mamos" nurimsta ir toliau kaip vaikas šokinėja ir laksto po laukus.
Su žirgyno direktoriaus pagalba parengė Audronė Musteikienė, 2001 06 10